ŠIAULIŲ SAVIVALDYBĖS VIEŠIEJI RYŠIAI: GERO GYVENIMO ILIUZIJA UŽ MŪSŲ PINIGUS?

2017m. gruodžio 14d.

www.15min.lt

Savivaldybių viešinimasis – tikrai ne nusikaltimas. Tai greičiau papildomas euras vietinėms redakcijoms ar būdas jomis manipuliuoti. Tačiau šį kartą apie tai, kaip Šiaulių valdžia išnaudoja savo kasmetinius viešinimo tūkstančius. Kyla klausimas – kam? Ar visuomenei informuoti, ar mundurams skalbti?

Ne vienam akylam Šiaulių opozicijos atstovui arba tiesiog pilietiškam žmogui gerokai užkliuvo per visus vietinius kanalus pliūptelėjęs panegirikos srautas.

Panegirika – kai pats save giri. Kai paskelbi ką nors savo socialiniame tinkle ir pats paspaudi patiktuką. Kai atlieki savo tiesioginį darbą, bet už tai įdedi sau padėką į laikraštį. Kai gimtadienio proga gauni atviruką nuo savęs. Kiek pinigų iki gruodžio mėnesio miesto politikai skyrė savo darbams apdainuoti?Reikia turėti omeny, kad svarbiausius įvykius visi nušviečia už dyką. Apmokama savivaldybės parengta medžiaga, kuri pažymima kaip reklaminė. Iki gruodžio mėnesio buvo išnaudoti per 40 tūkst. eurų. Regioniniam laikraščiui teko beveik 8,5 tūkst. eurų. Miesto laikraščiui – per 17,6. Televizijai – nepilni 5 tūkst. Dar vienai mišriai žiniasklaidos priemonei – beveik 10 tūkst.

Kai apie gerėjimą sužinai iš laikraščio

Nemažai straipsnių pasirodė identišku pavidalu ne vienoje informavimo priemonėje. Diskusiją dėl savotiško turinio paaštrino prasta situacija dėl naujų šviesoforų mieste. Apie juos menkai buvo pranešta, o keliuose susidarė milžiniškos spūstys.

Tuomet visi interneto gyventojai prisiminė, apie ką iš tiesų informuoja Šiaulių miesto meras ir savivaldybė savo apmokamose publikacijose. Skelbiama, kad „miestas euforijoje“. „teigiami pasikeitimai įgavo pagreitį“, „Vilnius turėtų mums pavydėti ir iš mūsų mokytis“. Galima rasti nemažai pavadinimų, kad gyvename nuostabiai, tačiau, panašu, jog nemažai šiauliečių tai žino tik iš tokių straipsnių, už kuriuos sumokėta mūsų pinigais. Paskaitai – kaipmat geriau pasidaro. Kai kurie išmanantys įžvelgia prasilenkimus su savivaldos įstatymu net ten, kur savivaldybė neva skelbia kritinę partijų poziciją. Jų nuomone, savivaldybė turėtų informuoti gyventojus. Dabar išeina taip, kad gyventojai apmokėjo kažkokios partijos įsivaizduojamą tiesą.
Straipsniuose vyrauja tendencingumas. Štai meras pasigyrė, kad teismas atmetė Konkurencijos tarybos pretenziją dėl šilumos ūkio, bet nutylėjo, kad patenkino tos pačios tarybos pretenziją dėl konkurencijos ribojimo vežant keleivius. Skelbiamas vieno Vilniaus tarybos nario interviu, kuriame jis sako, jog yra ko pasimokyti iš Šiaulių viešojo transporto. Taigi, Šiaulių gyventojai apmokėjo kito miesto tarybos nario nuomonę be faktų.

Jau nuo 2016 rudens meras pradėjo viešai dėkoti buvusiai koalicijai už realiai nepamatuojamus darbus. Po to už tuos pačius darbus pradėjo girti naująją koaliciją. Vienas interneto komentatorius situaciją apibūdino trumpai: „Čia nematau jokių viešųjų ryšių. Tai tik pagiriamasis žodis absurdui.“

Girtis yra kenksminga

Arūnas Armalis, buvęs šiaulietis, ilgą laiką dirbęs žurnalistu. Pastaruoju metu – viešųjų ryšių agentūros vadovas, dirbantis ir su politikų rinkiminėmis kampanijomis. Didžiausią klaidą, anot jo, Šiaulių politikai daro girdamiesi. Praktika rodo, jog tai visiškai nepasiteisina. Pirmiausia turėtų būti informavimas.

– Ką manote apie Šiaulių miesto savivaldybės skleidžiamą informaciją vietinėje žiniasklaidoje?

– Meras padarė didžiulę klaidą, kad savo straipsnyje „Garbė prieš niekingumą“ sugretino du nesugretinamus dalykus – garbės piliečio rinkimus bei Molotovo ir Ribbentropo paktą. Visa Lietuva žino, koks tai buvo blogis. Joks pozityvas šio blogio nesumažins, neatpirks ir neatsvers. Beje – šiame straipsnyje sudėtos kone visos įmanomos klaidos, kurios daugiau ar mažiau kartojasi kitose publikacijose. Straipsnio pradžia ir pavadinimas tarsi suteikia vilties, jog tai bus mero nuomonė ar kreipimasis. Tačiau po nevykusio nelyginamų dalykų sugretinimo eina daugybė padrikų vienas su kitu nesusijusių ūkinių faktų. Geriausia, jei publikacijoje žinia yra viena.

– O ką manote apie skleidžiamą žinią, jog Šiauliuose vyksta kažkokie ypatingos demokratijos procesai?

– Mies­to me­ras pa­brė­žia, kad Šiau­liai šiuo me­tu iš­gy­ve­na ypa­tin­gą de­mok­ra­ti­jos vys­ty­mą­si. Kas yra ypatinga demokratija? Šį terminą su nerimu jau ne pirmus metus girdžiu iš Rusijos prezidento V.Putino lūpų. Kova prie partinę sistemą iš esmės yra kova ir prieš demokratiją.

– Taip pat skelbiama, kad šie­met ne tik ne­su­ma­žė­jo inf­rast­ruk­tū­ros dar­bų, bet ir su­ras­ta pi­ni­gų vi­sų dar­že­lių re­mon­tui. To nie­ka­da nė­ra bu­vę!

– Netikiu. Pats esu matęs Vilniaus darželius, kurie atrodo žymiai blogiau už šiaulietiškus. Netikiu, kad Šiauliuose darželiams niekada niekas nieko nedavė ir nieko juose nedarė. Tokie teiginiai supriešina ir sukiršina visuomenę.

– Minėjote, kad geriausiai žmonių požiūrį į valdžią atspindi apklausa. Savivaldybė yra skelbusi pusę paros trukusią apklausą.

– Visų pirma – klausimai ir net atsakymų variantai tendencingi. Antra – negali būti toks trumpas laiko tarpas. Taip pat – kiekviename klausime vis mažiau atsakiusiųjų. Kur dingo 60 respondentų iš 420? Tai juk nemaža respondentų dalis. Visur dalyvių turi būti vienodai. Teisinga apklausa pasiekia ne tik draugus, bet ir oponentus. Šiuo atveju pavadinčiau tai pilkuoju piaru, kai siekiama dėmesio ne visai sąžiningai. Juodasis – kai juodini savo oponentą. Beje, kodėl apklausa „kaip jums patinka mūsų meras“ negali savivaldybės puslapyje kabėti nuolat?

– Tuomet kokia turėtų būti valdžios komunikacija su miesto visuomene?

– Šiame reikale yra trys svarbūs žingsniai ir užduotys – informuoti, paskatinti susidomėjimą ir skatinti pasitikėjimą. Tas pats galioja kiekvienam tekstui – ir nereklaminiam. Taip pat svarbu išsiaiškinti, kam adresuoji žinią – ne daugiau kaip trys tikslinės auditorijos pagal amžių, išsilavinimą, pomėgius, lūkesčius.

– Bet kaip ištverti nepasigyrus? Kas katinui uodegą pakels? O gal žmonėms patinka tikėti, kad gyvena geriau ir ateitis bus šviesi?

– Dažniausiai politikai užstringa ties savigyra arba sudėlioja tekstus prastai. Administracinės kalbos niekas nesupranta ir nenori skaityti. Šiaulių meras nuolat viena koja tarsi įžengęs į tą panegiriką – koks aš geras, kokia gera aplinka,. Visi komunikaciniai geri tekstai maksimaliai pritraukti prie realybės. Jeigu žmogui nėra taip gerai, o spaudoje mato atvirkščiai, tai jam kelia nepasitikėjimą.

Šiaulių meras, vietoj to, kad pripažintų, jog jam pasisekė rinkiminėje loterijoje, vaizduoja visuomenės gelbėtoją, nors laimėjo ne mokslo olimpiadoje, o grožio konkurse. Visuomenė išrinko ne dėl jo gerumo, o dėl buvusiųjų blogumo. Tas pats yra ir su Seime sėdinčiais „valstiečiais“. Savigyra ir kalimas, jog mes gyvename vis geryn – mūsų rytų kaimynų komunikacija. Jie jau skęsta purve, o vis šaukia, kad supuvę yra vakarai. Beje, šis komunikacijos principas – ne rusiškas. Tai būdinga visoms diktatoriškoms valstybėms.

Šaltinis: 15MIN.LT