2013 m. gruodžio 21 d.

„Verslo žinios“

Arūnas Armalis

Tai beveik kiekvieno vadovo dilema nusprendus, kad reikia imtis ryšių su visuomene. Idealu, jeigu organizacija gali turėti abu variantus – ir „vidinį“ komunikacijos atstovą, ir samdyti ryšių su visuomene (RsV) agentūrą. Per savo darbo praktiką gana dažnai teko matyti, kaip smulkios bei vidutinės įmonės ar asocijuotos struktūros vadovas sprendė šį klausimą.

Turėti idealų variantą – vidini atstovą spaudai ir dirbti su ryšių su visuomene agentūra, gali tik didesnės, ar gana dideles darbų apimtis turinčios įmonės, nes ir darbuotojas, ir ryšių su visuomene agentūra pareikalaus išlaidų, kurios gali būti per didelės augančiai įmonei ar organizacijai. Yra trys esminiai vidinio atstovo spaudai ir RsV agentūros pranašumai ir trūkumai, kuriuos vertėtų žinoti prieš priimant sprendimą.

„Kam man mokėti jums tiek, kiek man kainuotų išlaikyti vieną žmogų? Gal aš geriau įdarbinsiu atstovą spaudai?“.

Tai – bene dažniausiai sutinkamas klausimas. Ir jis iš dalies teisingas. Tik priimant tokį sprendimą vertėtų prisiminti, jog atstovas spaudai turi „vieną galvą“. RsV agentūroje dirba bent keli projektų vadovai ir jie, prireikus, visada ateis į pagalbą kolegai prireikus originalesnių sprendimų.

„Atstovas spaudai bus geriau susipažinęs su įmonės specifika“.

Taip, tai tiesa. Tačiau tai turi ir minusų – atstovas spaudai įmonėje ar organizacijoje su laiku būna apkrautas funkcijomis, kurios vadovams atrodo tinkamos atstovui spaudai (nors būna tinkamesnės administratoriui), todėl tiesioginiam darbui lieka vis mažiau laiko.

RsV agentūros stiprybė šiuo atveju – jos „išoriškumas“ – agentūrai deleguojami tik tie darbai, kurie jai ir priklauso, suprantant, kad RsV agentūra reikalinga ne tam, jog pavyzdžiui, redaguotų bendrovės darbinius raštus partneriams. Srities išmanymas – tai kiekvienos RsV agentūros kompetencijos klausimas. Jeigu RsV agentūra nesugeba įsigilinti į darbo specifiką, jos perspektyvos rinkoje greitai taps labai ribotos.

„Agentūrai rūpi tik kuo didesnė sąskaita už paslaugas“.

Tai taip pat gali būti tiesa, jeigu užsakovas pamiršta, kiek kartų keitėsi užsakymas, kiek laiko trunka darbų derinimas, kuomet argumentuojama „norėtųsi kažko aštresnio, padirbėkite dar“, ar „pasikeitė situacija, šito veiksmų plano kol kas nerealizuosime“.

Be abejo, tai neaktualu turint atstovą spaudai, nes tai juk jo tiesioginės funkcijos darbas – perdarinėti planus, paruoštus darbus dėti į stalčių. Tačiau taip padirbėjus pusmetį ar metus tampa aišku, kad ryšiai su visuomene taip ir nepasiekė taktinės stadijos, nes užstrigo strateginėje.

Kaip bebūtų, profesionalus atstovas spaudai gali būti toks pat efektyvus, kaip ir RsV agentūra, jeigu įmonei reikia palyginti nedaug veiksmų. O racionalus vadovas labai dažnai kreipiasi į RsV agentūrą vien tik tam, kad suprastų, ar jam verta ieškoti profesionalo ir jį priimti į savo komandą, ar naudotis išorinėmis RsV paslaugomis tada, kai jų reikia.

http://vz.lt/article/2013/12/21/vidinis-atstovas-spaudai-ar-rysiu-su-visuomene-agentura#ixzz2qCIdkRuv